Kelionė į EURO 2012 2 dalis
Rungtynių dienos rytas išaušo gražus ir saulėtas. Jau nuo 6 val. ramybės nedavė už lango santykius besiaiškinantys lenkiški žvirbliai. Jų čirškimas buvo tos įkyrus, kad teko uždaryti langą, tai suveikė nes sekantis prabudimas buvo 8 val. mūsų laiku. Kadangi kolegos dar miegojo nutariau apsižvalgyti po miestelį. Viešbučio pirmame aukše buvusi parduotuvė jau buvo atidaryta du vietiniai tipeliai gurkšnojo iš butelių alų. Visiškai kaip pas mus tėviškėje. Pamatę dvimetrinį žmogėną su užrašu Lietuva ant krūtinės jie intuityviai paslėpė butelius už nugaros. Bet vėliau įsitikinę, kad aš jiems nepavojingas tęsė savo pokalbį toliau.
Pusričiams tiko tai kas buvo likę nuo vakarienės, kad nereikėtų užsigerinėti sumuštinių "Lechu" patraukėm į vietinę kavinę. Moteriškė už puodelį kapučino kavos paprašė 7 auksinų taip verčiasi zlotas į lietuvių kalbą. Sekmadieniui veiksmų planas buvo toks: aplankyti koncentracijos stovyklą, plaustu persikelti į kitą Vyslos pusę, pasiekti Gdansko centrą, likus 3 val. būti prie stadiono, po varžybų iš karto rauti namo.
Dar vakar vakare matėm kelio nuorodą Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejaus ekspozicija. Pas viešbučio šeimininkę išsiaiškinom nuo kelintos valandos ji veikia. Nuo Segnos stovykla tik pora kilometrų bilietų kaip tokių lyg ir nėra tereikia susimokėti už auto stovėjimą 10 zl. Kadangi net trys iš keturių kelionės dalyvių istorijos mokytojai tai puikios progos pabuvoti ten kur kalėjo Balys Sruoga nebuvo galima praleisti. Stovykla buvo įkurta Gdansko žydams, tačiau joje kalėjo nemaža dalis kitų šalių piliečių, faktiškai iš visos Europos. Tai buvo darbo, o ne mirties stovykla, kaip sakykim Aušvicas. Tačiau ir joje buvo naudojami visi tokioms stovykloms būdingi gyvenimo ir buities principai. Iš didžiulės stovyklos likę tik maždaug ketvirtadalis kur įrengta ekspozicija. Priminsiu, kad Vilniaus ir Kauno universitetų dėstytojai čia atsidūrė po to kai lietuviai atsisakė sudaryti SS legionus ir vykti į rytų frontą. Savo įspūdžius gan sarkastiška forma Balys Sruoga aprašė kiekvieno mokykloje skiatytoje knygoje "Dievų miškas". Čia veikė ir krematoriumas, ir karceris ir vyrų bei moterų atskiri barakai. Nuotraukose tai bus matyti.
Po stovyklos aplankymo pajudėjom link Gdansko, viešbučio šeimininkė patarė keltis per Vyslą keltu, nes tai anot jos labai patogu. Privažiavus perkėlą keltas buvo kitoje pusėje, teko apie pusvalandį jo palaukti kol prisirinko ant jo automobilių. Keltas gan įspūdingas, tai paprasčiausias plaustas kurį stumia laiviokas. Keltui prisišvartavus laiviokas apsisuka ir lydi plaustą į kitą pusę, kad plaustas nenuplauktų bilia kur jį laiko plieninis lynas. Sumokėjus 15 zl. Pasatas ir jo keliaiviai trumpam tapo upeiviais. Jau kitoje Vyslos pusėje pamatėm pirmuosius kibicus taip lenkiškai vadinami futbolo sirgaliai. Trys ispanai išsinuomoję Opelį bandė patekti ant kelto.
Navigacija mus vėl atvedė į miesto centrą. Nors karo metais Gdansko senamiestis buvo stipriai apgriautas vis tiek jis nepakartojams. Čia mus iš karto pasitiko čempionato atmosfera tai pilnos gatvės ispanų sirgalių. Jie dainavo savo dainas, gėrė kavinėse alų, fotografavosi su praeiviais žodžiu visaip linksminosi. Kokių tik apdarų mes nematėm ir persirengelių moterimis, ir super menų. Italų buvo ryškiai mažiau, jie ne taip garsiai reiškė savo emocijas. Kurį laiką plaukėme su šia dainuojančia ir šokančia mase beveik visi noriai sutiko fotografuotis su atvykėliais iš Lietuvos. Juokingiausia buvo vieno lenko replika. Kuris pasakė:
- o žiūrėk lietuviai, bet gi jie atrodo nepateko į čempionatą?
Dalis sirgalių ėjo į didžiausią Gdanske ir netik Dievo motinos katedrą. Ji ištikrųjų įspūdinga berods didžiausia iš plytų pastatyta katedra Europoje. Vienoje iš senamiesčio aikščių veikė fanų zona, kur ispanų ir italų sirgaliai turėjo progą papietauti. Taigi ir mūsų pietūs buvo daugiausia ispanų fanų apsuptyje. Po pietų dar kurį laiką pasivaikščiojom po Gdansko senamiestį ir pradėjom ruoštis link stadiono.
Laukite tęsinio