Prieš 24 metus

Jau rytoj Lenkijoje ir Ukrainoje prasideda didžioji futbolo šventė - keturioliktasis Senojo žemyno futbolo čempionatas. Legendinio Vilniaus "Žalgirio" klubo meistrų komandos žaidėjas Viačeslavas Sukristovas 1988 metais tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu Europos futbolo čempionato medalį.

Prieš kiekvienas Senojo žemyno pirmenybes V.Sukristovas prisiminimais sugrįžta į EURO 1988 varžybas. Tuomet Vakarų Vokietijoje vykusiose pirmenybėse jis su SSRS rinktine tapo Europos vicečempionu. Ir nors tame čempionate nesužaidė nė vieno susitikimo, kaskart patekdavo į trenerio Valerijaus Lobanovskio rungtynėms parenkamą šešioliktuką. Nedaug trūko, kad lietuvis prieš 24 metus būtų pasirodęs Europos čempionato finale, kuriame SSRS rinktinė 0:2 pralaimėjo skrajojantiems olandams.

Įsiminė nežmoniški krūviai

"24 metai. Tai tiek daug... Kartais nepameni, kas įvyko užvakar, o čia - 24 metai", - pokalbio su LŽ pradžioje susimąstė 51-erių Europos vicečempionas V.Sukristovas. Tačiau svarbiausieji to čempionato akcentai jam giliai įsirėžė į atmintį.

Ruošdamasi Europos pirmenybėms SSRS rinktinė 1988-ųjų vasarį surengė pirmąją treniruočių stovyklą Italijoje. Į rinktinę buvo pakviestas ir 27 metų Vilniaus "Žalgirio" gynėjas. Vėliau jis vyko ir į kitas stovyklas, kol galiausiai, prieš kelionę į Vakarų Vokietiją, V.Lobanovskis pakvietė V.Sukristovą į paskutinę stovyklą Novogorske. Šviesaus atminimo trenerį žalgirietis prisiminė kaip itin sunkaus darbo ir didelių krūvių šalininką.

"Treniruočių krūviai buvo nežmoniški. V.Lobanovskis buvo paskaičiavęs, kad sunkiai pradėję pirmenybes vėliau įsivažiuosime. Ir, jei įveiksime grupės barjerą, mūsų forma tik gerės. Taip ir buvo, - pasakojo V.Sukristovas. - Pratybos dažnai vykdavo net tris kartus per dieną. Regis, ryte dar miegantis esi, o jau liepia bėgti. Stovykloje Italijoje nuo tokio krūvio man dingo apetitas, negalėjau užmigti. Pasiskundžiau gydytojui. Jis, pasitaręs su treneriu, davė vieną laisvą dieną. Po to atsigavau. Kijevo "Dinamo" futbolininkai seniai buvo įpratę prie tokių V.Lobanovskio darbo metodų. Kitiems buvo sunkiau."

Lietuvis pamena, kad 1988-ųjų birželį prieš čempionatą ir jam prasidėjus visa komanda kentė nuo baisios rutinos: "Visą mėnesį gyvenome bazėje Rūro regione. Nuveždavo tik į treniruotes ir rungtynes, o visą likusį laiką sėdėjome uždaryti bazėje. Jokių pramogų stresui numalšinti, kaip įprasta šiuolaikiniame sporte. Ta rutina stipriai "pjovė". Visą mėnesį sėdėti užsidarius, be šeimos buvo labai sunku."

V.Sukristovas visada pabrėždavo, kad nelaikė savęs geriausiu lietuviu ir manė, jog patekti į SSRS rinktinę buvo labiau vertų už jį.

"Ir dabar manau, kad buvo žymiai geresnių, - tvirtai pareiškė Europos vicečempionas. - Tiesiog V.Lobanovskiui taip atrodė. Galbūt pasirinko mane, nes galėjau žaisti ne tik gynėjo, bet ir saugo pozicijoje, buvau universalus. Bet tais pačiais metais olimpiniais čempionais tapo žalgiriečiai Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis, olimpinėje rinktinėje buvo bandomi dar du mūsų komandos futbolininkai - Stasys Baranauskas ir Valdas Ivanauskas. O siekti olimpiečio statuso man sutrukdė sunki trauma - po Europos čempionato treniruotėje lūžo koja..."

Apskritai 1988-ųjų SSRS rinktinė buvo sudaryta Kijevo "Dinamo" pagrindu - tą patį klubą treniravęs V.Lobanovskis į rinktinės 20-uką įtraukė net 11 savo auklėtinių. "Tuo metu "Dinamo" ekipoje žaidė išties daug žvaigždžių, komanda SSRS čempionate kovėsi dėl aukščiausių vietų. Todėl trenerio pasirinkimas nestebino, - mano V.Sukristovas. - Anksčiau rinktinę treniravęs Maskvos "Spartak" strategas Konstantinas Beskovas taip pat protegavo saviškius."

Lemtingas sprendimas

Vis dėlto V.Lobanovskis viską buvo gerai apskaičiavęs - sovietų futbolininkai labai sunkiai pradėjo pirmenybes, bet vėliau galingai įsibėgėjo. B grupės varžybose SSRS rinktinė startavo sunkia pergale 1:0 prieš olandus po Vasilijaus Raco tikslaus smūgio. Nors V.Sukristovas juokauja, kad jo komandos draugai dėl nežmoniškų krūvių per pratybas šioje dvikovoje vos porą kartų kirto aikštės vidurį. Vėliau pasiektos lygiosios 1:1 su Airija, o paskutinėse rungtynėse suduotas skaudus smūgis Anglijai - 3:1. Pusfinalyje zenitą pasiekusi SSRS rinktinė sužaidė puikias rungtynes - 2:0 nugalėjo Italiją.

Per finalą Miuncheno olimpiniame stadione likimas vėl lėmė susitikti su Olandija, puikiai išanalizavusia pralaimėjimo grupės varžybose pamokas. Finalo išvakarėse kalbėta, kad šį kartą V.Lobanovskis tikrai pasikliaus "Žalgirio" gynėju. Ir priežastys tam buvo objektyvios - finalą dėl diskvalifikacijų turėjo praleisti net du vidurio gynėjai - Olegas Kuznecovas ir Vladimiras Bezsonovas. Bet V.Sukristovo laukė dar vienas nusivylimas - treneris vietoj jo į gynybos širdį pastatė Sergejų Aleinikovą, iki tol atlikusį vidurio saugo vaidmenį.

"Žinoma, buvo apmaudu. Tikėjausi, kad leis į aikštę, antraip kam ten vargti visą mėnesį. Norai liko norais, nieko nepadarysi", - ranka numojo V.Sukristovas. Likimo ironija - antrą įvartį pelniusį Marco van Basteną turėjo saugoti S.Aleinikovas. Tačiau olando įvartis buvo nerealus, iki šiol tituluojamas gražiausiu per visą čempionatų istoriją. Gavęs kamuolį krašte, iš labai aštraus kampo M.van Bastenas nestabdydamas kamuolio pasiuntė jį į viršutinį vartų kampą.

"Ten joks gynėjas nebūtų turėjęs šansų. Prieš tokį smūgį neįmanoma apsiginti. Jei M.van Bastenui duotume tūkstantį kartų taip smūgiuoti, vargu ar tai pakartotų", - įsitikinęs V.Sukristovas.

Rezultatui tapus 2:0, SSRS rinktinė dar turėjo šansą griebtis šiaudo. Tačiau Igoris Belanovas nerealizavo 11 m baudinio. Ir komanda nuleido rankas.

"Sunku pasakyti, kaip būtų viskas pakrypę, jei rungtyniautų O.Kuznecovas ir V.Bezsonovas, jei S.Aleinikovas žaistų savo pozicijoje, - svarstė V.Sukristovas. - Galima kalbėti, ką nori, bet labai daug lemia ir žiūrovų palaikymas. Beveik visas Miuncheno stadionas buvo oranžinis. Tais laikais niekas į užsienį neišleisdavo, todėl SSRS palaikė vienas mažas sektorius tribūnose. Ten sėdėjo sąjungos futbolo treneriai su mūsiškiu Benjaminu Zelkevičiumi. Bet jų palaikymo, žinoma, nebuvo girdėti."

Skirtingai sutiko

Europos vicečempionės titulą iškovojusioje SSRS nuvilnijo dvejopi atgarsiai. Kaip tais laikais būdavo madinga, sportininkai iš vakarų šalių grįždavo ne tuščiomis - apsirūpinę įvairia buitine technika, tais laikais Sovietų Sąjungoje tai buvo didelis deficitas. Futbolininkai namo parvyko dviem grupėmis - vieni į Maskvą, kiti - į Kijevą. Nusileidusieji Maskvoje už prekes turėjo susimokėti muito mokesčius. O parvykusieji į Kijevą buvo sutikti triukšmingai. Tarp jų - ir V.Sukristovas.

"Ukrainos sostinėje mus priėmė kaip didvyrius. Pasitiko nacionaliniais drabužiais pasipuošę žmonės, grojo maršas. Žinoma, tam įtakos turėjo ir tai, kad rinktinėje buvo daug Kijevo "Dinamo" žaidėjų", - prisiminė vilnietis.

Tik Lietuvoje viskas tekėjo įprasta vaga.

"Kokie atgarsiai buvo Lietuvoje? Jokių. Sugrįžau ir toliau dirbau "Žalgirio" treniruotėse, rengiausi rungtynėms", - šyptelėjo V.Sukristovas.

EURO 1988 vicečempionai didžiosios tėvynės buvo paskatinti premijomis - visai komandai skirta 200 tūkst. dolerių suma. Ji išdalyta pagal kiekvieno indėlį į pergales. Rinktinės lyderiai gavo tuo metu fantastiškas 20 tūkst. dolerių premijas, o mažesnį vaidmenį komandoje atlikusiems futbolininkams atiteko po 3 tūkst. dolerių ar šiek tiek daugiau.

Paklaustas, kuo skyrėsi futbolas prieš dvidešimt metų nuo dabartinio, V.Sukristovas išskyrė taktiką: "Nemanau, kad futbolas tapo greitesnis. Greitai bėgome ir tada. Tačiau pasikeitė nuošalės taisyklė - atsirado "pasyvaus gynėjo" sąvoka. Nebeliko paskutiniojo gynėjo pozicijos, todėl dabar visi priversti nuolat judėti, aikštėje iš kiekvieno reikalaujama nepalikti erdvių."

Niūri realybė

"Europos čempionatas yra milžiniška šventė visiems futbolo gerbėjams. Mes, Lietuvos futbolo veteranai, organizuojame kelis susitikimus kavinėje - kartu žiūrėsime rungtynes, padiskutuosime. Tai labai įdomu", - tvirtino Europos vicečempionas.

Tačiau V.Sukristovas nesiryžo prognozuoti, kuri rinktinė Lenkijoje ir Ukrainoje gali nuskinti laurus. Jis neatskleidė, ir kurią komandą palaikys. Sakė, kad šių dviejų klausimų nemėgsta labiausiai.

"Jeigu visada žinotume, kas nugalės, futbolas prarastų bent 50 proc. žiūrovų. Niekada nespėlioju, kas laimės, ir niekada nesirenku favoritų. Futbolas man yra grožis, kurį žiūrėdamas stengiuosi mėgautis", - teigė nuo lietuviško futbolo aktualijų neatitolstantis V.Sukristovas. Dabar jis treniruoja Vilniaus komandą REO.

O aktualijos kol kas, deja, ne pačios šviesiausios. Visi trokštame Europos čempionate išvysti ir savo rinktinę, tačiau niekas negali pasakyti, ar kada nors tai įvyks.

"Visos problemos prasideda nuo vaikų futbolo. Kol kas nematyti, kas galėtų pakeisti dabartinės rinktinės senbuvius. Neatsiranda naujų žvaigždžių. Tėvai vaikus ves į krepšinio sales, kol nebus sutvarkyta futbolo infrastruktūra. Mes treniruodavomės dulkėtose aikštėse, bet po to galėdavome nusiprausti po šiltu vandeniu. Dabar legendinėje sostinės "Marakanoje" ir to nebėra. Joks tėvas neleis treniruotis savo vaikui, žinodamas, kad jis grįš purvinas. Reikia keisti visą sistemą, valstybės požiūrį. Mes daug kalbame, bet realiais darbais pasidžiaugti negalime", - nežinia kelintą kartą apžiūrinėdamas EURO 1988 sidabro medalį, kalbėjo V.Sukristovas.

Vilmantas Remeika, "Lietuvos žinios"