Total košmar 2

 Būtent taip pavadinau mūsų praėjusių metų išvyką į Švenčionis. Tada skaudžiai pralaimėjome, nors važiavome laimėti surinkę bene geriausius tuo metu mūsų futbolininkus. Vakarykštė kelionė tam tikra prasme pakartojo praėjusių metų įvykius.

 Švenčioniškių prašymu varžybos buvo perkeltos į penktadienį, jis mums irgi pasirodė palankesnis. Vis nedavė ramybės klausimas; - kas ta KŪNA? Pasirodo tai ežero pavadinimas. Taigi žaidėme su Švenčionių "Leikersais". Į varžybas šį sykį rinkomės daug geriau negu praėjusį šeštadienį išvykos į Kupiškį metu. Bent jau klubo vadovui nereikėjo mautis bucų. Kadangi suvažiavom iš trijų taškų, tai dalis komandos žaidėjų į varžybų pradžią nespėjo. Į startinę sudėtį ėjo vien rokiškėnai. Gedvė buvo preiverstas žaisti centro gynėju. Šis mūsų sprendimas buvo teisingas, nes šeimininkų puolėjas V. Komar Nr. 11 veržėsi prie mūsų vartų, kaip lenkų tankas karo metais. Gedvei pavykdavo jį nustumti nuo kamuolio arba išmušti kamuolį į užribį. Faktiškai jis atlaikė pirmąją varžovų spaudimo bangą. Pirmas 30 minučių "Kūna" mus spaudė jie viską darė daug greičiau. Nelygi aikštė šeimininkams irgi buvo palankesnė. Mūsų atakos dešniąjame krašte kamuolys painiojosi žolėje ir stojo. Šeimininkai surengė tris pavojingas atakas. Pirmą tiksliai išėjęs iš vartų neutralizavo Kalomba, antru atvėju po baudos smūgio kamuolys atsimušė į mūsų skersinį. Trečią ataką atrėmė Ernė paaukodamas savo koją. Kėliniui artėjant į pabaigą prisijungė panevėžiečiai, kurie apvažiavo pusė Lietuvos, kad patekti į Švenčionis. Jų prisijungimas išlygino jėgas.

 Antro kėlinio pradžioje pagaliau Andriui pavyko pabėgti nuo gynėjų ir pelnyti įvartį. Po kelių akimirkų šalia esančios bažnyčios bokšte suskambo varpas.

- Kažkam užsakinėja mišias, - pajuokavo "Džordžas"

- Tikėkimės ne mums, - bet kur tau.

 Dangus ėmė sparčiai niauktis artėjo lietus. Aikštėje tuo metu virė inirtinga kova. Mes labiau atsitraukėm į gynybą ir rengėm kontr išpuolius. Varžovai turėjo progų, bet jų smūgiai arba buvo netaiklūs, arba gerai sužaizdavo mūsų vartininkas. Mes turėjom keletą puikių progų. Gedvė nuo 16 metrų smūgiavo praktiškai laisvas, bet nepataikė į vartus. dar smūgiavo Andrius, Mindaugas. Varžyboms artėjant į pabaigą tapo visiškai tamsu tik žaibai, kaip dirbtinis apšvietimas nutvieksdavo aikštę. Tokiomis siurealistinėmis salygomis, kada varžovą galėjai greičiau atskirti pagal kvapą, o ne vaizdą dar neteko rungtyniauti. Varžybos visiškai artėjo į pabaigą ir tada šeimininkai surengė žaibišką ataką, bei kaip žeberklu smogė į mūsų vartus. Pabėgusį puolėją pasivijo Saška, bet neišdryso jo griauti mūsų baudos aikštelėje. Kalomba išbėgo iš vartų, bet varžovas vis tiek įsigudrino pelnyti įvartį. Kada kamuolį nunešėm į aikštės vidurį pasigirdo finalinis teisėjo švilpukas. Total košmar, kurį dar labiau pagyvino prapliupęs lietus. Trečias varžybas praleidom įvartį paskutinėmis minutėmis. Tokiu būdu prarasti 7 brangūs taškai. Dėl komandos kovingumo nėra jokių priekaištų. Visi stengėsi, aukojosi, tačiau pritrūko koncentracijos. Taip jau būna ir profesionaliame ir mėgėjiškame sporte, kad įvarčiai praleidžiami paskutinę akimirką. Švenčioniškiai nusipelnė lygiųjų, mes buvom verti pergalės. Jeigu jie tą įvartį būtų pelnę kėlinio viduryje tai nebūtų taip abidna, o dabar....

 Nuoskaudą teko nuplauti jau autobuse. Dar dvi valandas važiavom namo ir tik apie 23 val. pasiekėm Rokiškį. Čia savo nelaimei paprašiau Meistriuką pavėžėti iki namų. Artimieji išgirdę Audinės be duso griausmą pamanė, kad namo grįžau su tanku. Atsisveikinant Meistriukas metė dar vieną super frazę.

- Išgėręs aš važiuoju daug geriau...No coments

P.s. foto aparatas virto tikru išdaviku jau kurį kartą nulūžta su lyg pirma nuotrauka.