Patys kalti
Šių metų UAFA pirmenybės tokios, kad laimi kyli aukštyn, pralaimi krenti į dugną. Dėja, bet laimėti nesiseka. Vis kažko pritrūksta. Šiuo metu situacija tokia, kad kiekvienas žmogus aukso vertės. Jeigu nebūna kelių pagrindinės sudėties žmonių tikėtis geros pabaigos sunku. Taip ir į Anykščius vykome be kelių pagrindo žaidėjų. Negali sakyti, kad varžovai nesusiduria su panašiomis problemomis, bet kiek leidžia atmintis anykštėnų vienas iš kertinių akmenų ir komandos kapitonas A. Švagždys su mumis nepralaido nei vienų rungtynių per pastaruosius metus.
Mūsų startas atrodė taip viduryje Remiga su Minde. Varžybos abiem gavosi skirtingos. Remigijus sužaidė bene geriausią mačą už Rokiškio FK, buvo tikras lyderis ir pavizdys. Mindaugas tuo tarpu perdegė, Nesusitvarkė su emocijomis ir varžybų nebaigė dėl raudonos kortelės. Krašto gynėjai Liudas ir Ugnius kalnų nenuvertė, bet ir ryškių klaidų nepadarė. Atraminiu saugu žaidė Edgaras, atakuojančiais saugais Alikas ir Renatas. Renatui pavyko gražus įvartis. Juos keitė po ilgos pertraukos sugryžęs Oliveris. Šios varžybos parodė, kad toks žaidėjas mums reikalingas ir vaizdo tikrai negadino. Kraštuose tiek Mariui, tiek Mantui aštrumo pritrūko, kaip ir puolime Lukui buvo sunku pabėgti nuo fiziškai stiprių vidurio gynėjų.
Pirmi du įvarčiai į mūsų vartus gavosi kurijoziniai. Pirmas tenka Mučio sąžinei. Tokių klaidų ypač daug matėm salės futbole. Be reikalingi kamuolio spyrimai į aikštę, o ne į užribį kada vartai lieka tušti. Ir Ukmergėje buvo tas pats. Įvarts į mūsų tuščius vartus krito po nesėkmingo bandymo išsaugoti kamuolį aikštėje. Antrą gavom po vartininko ir gynėjų nesusikalbėjimo net jau atrodė, kad vartininkas kamuolį užfiksavo šis vis tiek išsprūdo ir buvo nukreiptas iš metro atstumo. Trečią prasileidom varžybų pabaigoje, kai po kampinio nesusirinkom atšokusio kamuolio ties 16 metrų linija. Tarp antro ir trečio varžovų smūgių buvo tikslus Rionkės smūgis.
Varžovai ko gero labiau nusipelnė pergalės jie aštrau ir daugiau atakavo, dažniau spyrė į vartus. Mes tuo tarpu padarėm du rimtus smūgius į vartų plotą vienas iš jų baigėsi įvarčiu kitas pataikė į skersinį. Kamuolio kontrolė ko gero lygi. Dar krito į akis pralaimėtos dvikovos dėl aukštų kamuolių. Visumoje varžybos mums nebuvo blogos tikrai geresnės negu praėjusiais metais, tačiau vaikiškos klaidos, koncentracijos ir jėgų stoka davė galutinį rezultatą. Buvo per daug pretenzijų arbitrui kas dar labiau mus išbalansavo. Ką gi pirmenybėse liko kova dėl garbės.
Šį savaitgalį pusė komandos vyksta į Kėdainius kur vyks seniūnijų varžybų finalai. Varžybas su Utenio 3 komanda žaisime kitos savaitės viduryje. Viskas priklausys nuo to kaip jiems pavyks susitarti dėl stadiono.
