Tarsi sugrįžimas į 2009 m.

  Laikas tarsi sustojo.  Vėl tampa aktualiomis tos problemos kurias jau buvome pamiršę. Prieš šeštadienio dvikovą vėl sunkiai skiačiavom žmones. Iki pirmenybių pabaigos liko 3 varžybos kovoti kaip ir nebėra dėl ko nebent dėl garbės. 

 Šeštadienio dvikova su "Atomu" žadėjo būti intriguojanti bent jau dėl to, kad tai buvusių komandos draugų priešprieša. Taktiką bandėm rinktis atsargesnę labiau koncentruotą į gynybą, o ne į puolimą. Varžybų pradžia priklausė mums, praktiškai sekėsi viskas ir atakos kraštais ir smūgiai į vartus. Sėkmingai nutraukinėjome varžovų atakas. Trūko tik vieno dalyko -  įvarčio. Kamuolys principingai nenorėjo skrosti varžovų vartų linijos. Tik kėlinio pabaigoje Atomas atsigavo, bei surengė pavojingą ataką kurios metu jau Mučio reakcija išgelbėjo mūsų tvirtovę. 

 Antrame kėlinyje varžovų atakos darėsi vis pavojingesnės. Vis daugiau rūpesčių kėlė jų žaidėjas gigantas. Pirmas įvartis į mūsų vartus krito po rikošeto nuo gynėjų, galima sakyti labiau įsimušėme patys negu, kad įvartį pelnė varžovai. Reikėjo eiti va bank. Buvome netoli išlyginamojo įvarčio, tačiau Algio smūgį iš tuščių vartų ištraukė gynėjai. Likus žaisti 10 min. prasileidom dar vieną įvartį vėl "nesusišnekėjo" vidurio gynėjai ir vartininkas. Po varžovų smūgio galva beliko stebėti, kaip kamuolys kerta tuščių vartų liniją gal jau kokį ketvirtą sykį panašiu būdu šiais metais. Iki varžybų pabaigos niekas nepasikeitė pralaimėta 0-2. Klaidos pražudė ir šį sykį, tačiau priekaištų dėl nusiteikimo šį sykį jokių.