II rato starte iškovotas taškas
Vasarai visai artėjant į pabaigą atsinaujino UAFA pirmenybės. Penktadienio vakarą vykom į Kupiškį kur laukė tradicinis derbis. Pirmame rate po atkalios kovos Kupiškis įšsivežė 3 taškus. Taigi revanšas būtų buvusi mums geriausia penktadienio varžybų baigtis.
Kupiškis pasitiko atsinaujinusia stadiono veja. Žolė gal buvo kiek per aukšta ir trukdė kamuolio judėjimui, bet prie to turėjo prisitaikyti abi komandos. Šį sykį varžyboms teisėjavo Utenos brigada. Mūsų išsidėstymas tradicinis, sutankintas aikštės vidurys ir Lukas priekyje. Komandai prieš varžybas didelių motyvacinių kalbų nereikėjo. Žinom, kad galim nugalėti visus, tačiau kartais nežinom kaip tai padaryti.
Varžybos prasidėjo abipusėmis atakomis, tačiau ilgą laiką nieko ypač pavojingo nevyko. Buvo daug kampinių, baudos smūgių, dvikovų aikštės viduryje. Prireikė laiko, kad įsidrasintume. Lukas išlaukė aikštės šeimininkų gynybos klaidos ir buvo "išlydėtas' į pasimatymą su varžovų vartininku. Pažintis baigėsi įvarčiu į šeimininkų vartus. Kupiškėnai kuriam laikui pasimetė galėjom dar truputėlį spustelti, tačiau nepavyko ir kėlinys baigėsi mums pirmaujant 1-0.
Antro kėlinio pradžiai laukėme varžovų šturmo. Matydami, kad pastariesiems nieko gero neišeina, o puolimas, kaip žinia geriausia gynyba apsistojome varžovų aikštės pusėje ir pradėjome juos bombarduoti smūgiais iš įvairių padėčių. Iš pradžių nepasisekė mūsų debiutantui Modestui kurio smūgis galva pralėkė virš skersinio. Dar po vienos atakos dešiniuoju kraštu tas pats Modestas "paguldė" kamuolį Alikui ant kojos. Turėjo būti 2-0, tačiau ... pasikartojo sena futbolo taisyklė. Po kelių akimirkų varžovai surengė pavojingą ataką ir Agnius (kažkada mušęs įvarčius už Rokiškį) sušaudė Mučio vartus. Scenarijus virto aukšyn kojomis, dabar jau šeimininkai pajutę kraujo kvapą pradėjo lipti mums ant galvų. Ir tik fortūnos dėka varžovai iš žiauriai patogios situacijos nepataikė į vartus. Aikštėje kilo incidentas kovoje su varžovu Alikas pasielgė negarbingai smūgiuodamas į gulintį Gasą. Jo stojo ginti kiti komandos nariai. Kurį laiką vyko apsižodžiavimas ir pasistumdymas. Laimei viskas baigėsi tik geltona kortele incidento sukelėjui. Sunku pasakyti ar tai buvo spontanikša ar kažkada buvusių Lioleko ir Boleko istorių tąsa. Apskritai visų varžybų metu neapleido klausimas su kuo mes čia žaidžiame su Kupiškiu, ar su Atomu? Nes pusę varžovų komandos narių sudarė tie patys žaidėjai kurie prieš pora metų dar vilkėjo baltas aprangas. Bet grįžkim prie varžybų. Paskutinės 10 minučių vyko ant tiek intriguojančiai ir įtemptai, kad vertos keleto eilučių. Lygiosios netenkino nei vienų, nei kitų. Prasidėjo futbolas be aikštės vidurio. Ugnius sulaukė fantastiško momento prie varžovų vartų. Negausūs mūsų sirgaliai jau kėlė rankas į viršų, tačiau varžovų gynėjas sugebėjo kamuolį numušti nuo vartų linijos. Po kelių akimirkų jau pavojus prie mūsų vartų. Po to paties Agniaus smūgio kamuolys pataiko į virpstą nuo jo į gulintį Mutį, o nuo pastorojo galvos išrieda į užribį. Dar vienos atakos metu Giedrius atsidūrė vienui vienas ant 11 m. žymės, tačiau Rionkė nesugebėjo iš krašto perduoti tiksliai kamuolio ir gynėjas neutralizavo pavojų. Varžybos taip ir baigėsi 1-1. Kovingos lygiosios kurių rezultatu turbūt nebuvo patenkinta, nei viena komanda.
